Nuo oficialiosios kūrybinės linijos nutolę dailininkai būrėsi į neformalius meno ratelius. Menininkai rinkdavosi dirbtuvėse, butuose, eksponuodavo savo kūrybą, diskutuodavo apie dailę, literatūrą, filosofiją, klausydavosi muzikos ir patys grodavo. Vienas iš svarbiausių to laikotarpio neoficialaus meninio gyvenimo atributų buvo trumpalaikės pogrindinės parodos. Neturėdami galimybių savo kūrybą pristatyti viešai, menininkai ekspozicijas rengdavo ten pat, kur ir gimdavo kūriniai – menininkų namuose ir dirbtuvėse, tarp baldų ir buitinių prietaisų. Informacija apie tokias nelegalias vieną ar kelias dienas trunkančias parodas sklisdavo tarp patikimų žmonių iš lūpų į lūpas. Parodos, priklausomai nuo jų dydžio ir trukmės, galėdavo sulaukti nuo keliolikos iki kelių šimtų lankytojų. Publika rinkdavosi įvairi: ne tik dailinininkai, bet ir rašytojai, filosofai, muzikantai, mokslininkai, gydytojai. Kartais tokiose parodose apsilankydavo ir užsieniečiai meno istorikai bei kolekcininkai. Didesnės neoficialios parodos kai kada būdavo rengiamos ir pusiau viešose erdvėse: apleistose, nenaudojamose visuomeninių pastatų patalpose ir vadinamuosiuose „skvotuose“.

Tokių alternatyvų dailės gyvenimą įkvėpusių menininkų bendruomenių buvo nemažai, kai kurios gyvuodavo ilgiau, kitos – trumpiau. Vienos žymiausių Maskvos neformalios grupės atstovų darbai pristatomi pirmojoje parodos salėje. Dailininkai Ilja Kabakovas, Erikas Bulatovas, Ivanas Čiuikovas, Eduardas Gorochovskis ir kt., gyvenę ir kūrę tos pačios gatvės, Sretenskio bulvaro, apylinkėse, susibūrė į grupelę, kuriai menotyrininkų tekstuose vėliau prigijo pavadinimas „Sretenskij bulvar“. Tai buvo labai skirtingi dailininkai, turėję individualius braižus ir atskiras kūrybines kryptis. Nepaisant to, jie buvo tarsi šeima, kūrusi atskirą alternatyvų meno pasaulį savo namuose ir studijose. Artimai su daugeliu grupės narių bendravo ir džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, gastrolių Maskvoje metu laisvą laiką tarp koncertų leisdavęs menininkų susibūrimuose.

„Namudinę“ neoficialaus sovietmečio meninio gyvenimo atmosferą iškalbingai perteikia vieno iš Sretenskio bulvaro rajone rezidavusių dailininkų, Eduardo Gorochovskio, darbas „Vakarienė“ (1986), vaizduojantis neformalų menininkų Vladimiro Tarasovo ir Iljos Kabakovo (dalyvaujant ir dailininko Ivano Čiuikovo dukrai Ženiai) pasisėdėjimą namuose.