Per dvi ekspozicijos sales ant masyvios medžio sijos išsitęsęs kūrinys – vieno žymiausių sovietmečio Rusijos neoficialiosios dailės atstovų Iljos Kabakovo albumas „Skrendantis Komarovas“ (1973–1981). Jame pasakojama istorija apie pilietį Komarovą, išėjusį į balkoną ir pamačiusį danguje skraidančius žmones. Albumo lakštuose pristatomi Komarovo stebimi įvairūs individualaus ir grupinio skraidymo būdai, žmonių veiklos ore, kol galiausiai skraidantieji tampa perregimi ir visai ištirpsta danguje. Albumo pabaigoje pateikiami liudininkų parodymai, kuriuose teigiama, jog Komarovas balkone sumosavęs rankomis, tarsi ketindamas skristi, ir tiesiog nušokęs žemyn, o istoriją baigia išgalvotų oficialių asmenų komentarai – nutikusios situacijos vertinimai.

Albume analizuojama ne viena tema. Viena iš jų – SSRS kosmoso „užkariavimo“ siekis, kurį įkūnija pagrindinis personažas, pavadintas sovietų piloto, kosmonauto Vladimiro Komarovo pavarde. Tačiau pasakojimo centre atsiduria nepripažinto, nesuprasto kūrėjo padėtis visuomenėje ir kultūros bendruomenėje. Albumas laikomas groteskišku tuometinės kultūros politikos atspindžiu, o skrydžio motyvas – bandymo išsiveržti iš šios slegiančios sistemos metafora. Kūrinyje pasakojama istorija dažnai siejama su paties I. Kabakovo situacija, jo patirtais kūrybos suvaržymais ir ilgus dešimtmečius puoselėtu noru emigruoti.

Konceptualaus albumo žanrą menininkas išvystė 8 dešimtmečio pradžioje. 1972–1975 m. jis sukūrė dešimt panašios struktūros albumų apie keistų manijų apimtus žmones, kuriuos sujungė į ciklą „Dešimt personažų“. Jų išgyvenami vidiniai konfliktai visuomet baigiasi išnykimu, kurį simbolizuoja kiekvieno personažo istoriją baigiantis baltas lapas. Albumai buvo spausdinami kone pogrindinėmis sąlygomis ir pristatomi tik artimiausiems bičiuliams, dažnai performansų metu. „Skrendantis Komarovas“ – šeštasis ir bene žinomiausias I. Kabakovo albumas.