1967 m. ką tik į Vilnių iš Archangelsko atvykusį devyniolikmetį būgnininką Vladimirą Tarasovą greitai įtraukė miesto meninis gyvenimas: pasak paties muzikanto, aistra ir meilė vaizduojamiesiems menams, iškart pramynė jam keliuką pas Vilniaus dailininkus.

Menininkai dažniausiai rinkdavosi dirbtuvėse, jose V. Tarasovas prisimena praleisdavęs visą laisvą laiką tarp koncertų ir repeticijų. Bene dažniausiai muzikanto bičiuliai rinkdavosi Algimanto Jono Kuro studijoje Vilniaus senamiestyje, tuometinėje Gorkio (dabartinėje Didžiojoje) gatvėje, arba Valentino Antanavičiaus dirbtuvėje Užupyje. Šiuose susitikimuose dalyvaudavo oficialiosios dailės linijos kūryboje nesilaikę dailininkai A. Kuras. V. Antanavičius, Eugenijus Antanas Cukermanas, Linas Leonas Katinas, Igoris Piekuras, Marija Teresė Rožanskaitė, Algimantas Švėgžda, Dalia Kasčiūnaitė, Jūratė Bagdonavičiūtė, Kazė Zimblytė, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Vytautas Kalinauskas, fotografai Vitas Luckus, Algirdas Šeškus, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius ir kt. Susirinkę menininkai žaisdavo kortomis, rengdavo improvizuotas parodas, koncertus, skaitydavo poeziją ir prozą, diskutuodavo apie meną, keisdavosi informacija apie tai, kas vyksta meno pasaulyje. Neoficialiuose susitikimuose lankydavosi ir atvykę užsienio menininkai. Vilniuje esančiose menininkų studijose svečiavosi ir savo kūrybą rodė Ilja Kabakovas, Dmitrijus Prigovas, Erikas Bulatovas, Jurijus Dyšlenko ir kt.

Ryškūs taškai Vilniaus neoficialiojo meno žemėlapyje buvo ir Vlado bei Marijos Vildžiūnų namai Jeruzalės mikrorajone, Vytauto ir Juditos Šerių namai Užupyje bei kitos privačios kūrėjų, meno kolekcininkų ir kultūros žmonių erdvės. Viena iš nedaugelio viešų erdvių, kur dailininkai galėjo eksponuoti oficialių reikalavimų neatitinkančią kūrybą, buvo LTSR valstybinė respublikinė biblioteka (dab. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), kurios Meno skyriaus vedėja Laimė Lukošiūnienė organizuodavo valdžios pasipiktinimo sulaukdavusias neoficialiosios lietuvių dailės parodas. Vis tik namuose ir dirbtuvėse vykdavę susibūrimai ir rengiamos parodos buvo Vilniaus neoficialiojo meno gyvenimo židinys, čia brendo ir sklido nonkonformistinės idėjos, vėliau atgydavusios dailininkų kūryboje.