Totalitarinėje santvarkoje menas atliko svarbų vaidmenį. Suvokdama kultūros teikiamas galimybes formuojant žmonių pasaulėžiūrą, Sovietų sąjunga (SSRS) meną pasitelkė valdžios stiprinimui. Siekiant absoliučios meno lauko kontrolės, dar 1932 m. buvo įkurta SSRS dailininkų sąjunga, prižiūrėjusi dailės gyvenimą ir individualius kūrybinius procesus. Tuo pat metu įtvirtintas valdžios siekius geriausiai atitikęs socialistinio realizmo (socrealizmo) stilius – „tarybinei liaudžiai“ suprantama realistine raiška atlikti ideologiškai įkrauti, komunistinės valstybės ir jos žmonių pasiekimus ar socialistinę idilę vaizduojantys kūriniai, tapę privalomi oficialaus meno scenoje išlikti norėjusiems dailininkams. Nors socialistinio realizmo gairės laikui bėgant kito, o raiškos būdai plėtėsi (tapo priimtini ir modernesni meniniai ieškojimai), kūrybos laisvė buvo toleruojama tol, kol neprieštaravo sistemai.

Situacijos iš esmės nepakeitė ir ideologiniai „atlydžiai“, atrodytų, turėję menininkams suteikti galimybių veikti laisviau. Tai, kad net ir po Stalino mirties nepadaugėjo kūrybinės laisvės, tapo akivaizdu po 1962 m. Maskvoje įvykusios vadinamosios „Maniežo“ parodos. Joje, šalia socrealistinių paveikslų, darbus eksponavo ir oficialiosios dailės reikalavimams nepaklusę dailininkai avangardistai. Parodoje apsilankęs tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas pasibaisėjo jų kūryba, palygino kūrinius su vaikiškomis „keverzonėmis“ ir pavedė smarkiai sugriežtinti kultūros lauko kontrolę. Toks režimo posūkis lėmė, jog „nepaklusniems“ kūrėjams nebuvo leista stoti į dailininkų sąjungą, jų darbų nepirko muziejai ir neeksponavo didžiosios parodų salės. Tačiau nemažai menininkų, nepaisydami suvaržymų, tęsė šį alternatyvų kelią, eksponavo savo darbus neoficialiose erdvėse ir įkvėpė kūrybiniam pasipriešinimui ateinančias jaunų kūrėjų kartas.

Plačiau apie kūrybines taktikas, kurias taikė menininkai, priešinęsi socialistinio realizmo kanonams, pasakoja filosofė, kultūros istorikė Nerija Putinaitė: