Maskvos konceptualizmo idėjos, cirkuliavusios „Sretenskij bulvar“ ir kitų grupių menininkų kūriniuose, naujų formų įgijo jaunesnės kartos menininkų darbuose. Ryškiausi šios krypties tradicijas plėtoję menininkai – Svetlana ir Igoris Kopystianskiai.

I. Kopystiansky gimė 1954 m. Lvive (Ukraina), 1977 m. baigė Lvivo dailės mokyklą. S. Kopystiansky gimė 1950 m. Voroneže (Rusija), studijavo architektūrą Lvivo politechnikos institute. 8–9 dešimtmetyje jiedu reiškėsi Lvivo ir Maskvos nonkonformistų menininkų judėjimuose, eksponavo kūrinius neoficialiose parodose, dalyvavo įvairių grupių veikloje. 1988 m. pora emigravo į JAV. Kuria individualiai (tapybos, grafikos kūrinius, objektus, instaliacijas) ir kartu (videomeno kūrinius). Menininkai surengė parodų, eksponavo kūrinius svarbiausiose tarptautinėse parodose ir bienalėse.

S. Kopystiansky sukūrė konceptualių grafikos darbų, koliažų, nutapė paveikslų, sukūrė instaliacijų, objektų, videomeno darbų. Jos kūryboje itin ryški vaizdo ir teksto santykio analizė, nuorodos į rusų XX a. 3 dešimtmečio avangardo menininkų kūrybą. Šios ypatybės atsiskleidžia pirmojoje parodos salėje eksponuojamuose jos lakštuose iš ciklo „Spektaklio Nr. 3 dokumentas“. Itin lakoniškomis priemonėmis šiame minimalistiniame kūrinyje taikliai perteikiami teisingas ir neteisingas veiksmai bei jų ideologinis krūvis.

I. Kopystiansky kūryboje tyrinėja meną kaip sistemą, naudoja kitų autorių kūrinių citatas ir reprodukcijas. Sukūrė konceptualių tapybos (vadinamųjų transformuojamų ir kompaktiškų) paveikslų, grafikos darbų, objektų, instaliacijų, videomeno darbų. Parodoje eksponuojamas I. Kopystianskio kūrinys „Paveikslas-objektas“ (1985) – didelio formato sulankstyta drobė su nutapytu idilišku saulėlydžiu – atskleidžia ir menininko kūrybos principus, ir sovietmečio meno lauko situaciją. Apie tai mintimis dalinasi pats I. Kopystiansky: „Įsivaizduokime. Neoficialiojo menininko studija užsipildo kūriniais, kurių niekas neperka, niekas nenori ir kurie negali būti rodomi viešai. Tarkime, šis menininkas miršta jaunas, o gal net ir sulaukia senatvės. Bet kokiu atveju, jo darbai tikriausiai bus išmesti ar kitaip sunyks. Taip iš tikrųjų nutiko su daugybe avangardo kūrinių, pašalintų iš muziejų ir privačių kolekcijų. O man kilo mintis: kam laukti? Neverta laukti, kol kas nors sunaikins mano darbus. Aš pats tai padarysiu, kad išsaugočiau savo orumą. Tarsi daryčiausi charakirį. Taigi, aš sugadinau vieną savo darbą. Tuomet pradėjau kopijuoti jau egzistuojančius paveikslus ir juos gadinti. Sukaupiau visą seriją sugadintų kūrinių, sukurtų, atvirai tariant, sunaikinimui. Man pradėjo kilti klausimų. Kiek kūrinio galima sunaikinti? Kada kūrinys nustoja būti kūriniu ir tampa tik dažais padengtu drobės gabalu, netekusiu dvasingumo, kuris, tikiu, egzistuoja kiekviename meno kūrinyje?“ [Cit. iš: Soviet Dissident Artists: Interviews after Perestroika, ed. by R. Baigell, M. Baigell, New Brunswick, N. J.: Rutgers University Press, 1995, p. 350.]