Greta Maskvos, Leningradas (dabar Sankt Peterburgas) buvo dar vienas ryškus neoficialiosios kūrybos centras Sovietų Sąjungoje, kur taip pat veikė aktyvi nepaklusniai nusiteikusių menininkų bendruomenė. Menininkai būrėsi į neformalias grupes, organizavo neoficialias parodas butuose ir dirbtuvėse. Tai, kad Piteris (kaip miestą vadino nepritariantieji jo pervadinimui Lenino garbei) buvo toliau nuo sostinės, „piterovcams“ menininkams tapo galimybe kiek laisviau negu jų maskviečiams kolegoms skleisti savo idėjas išraiškinga, emocinga menine kalba. Čia meninis gyvenimas buvo kiek mažiau varžomas. Piterio neoficialieji galėjo eksponuoti savo kūrybą ir viešai, žinoma, ne muziejuose ir Dailininkų sąjungos salėse, o mažiau prestižinėse erdvėse, pavyzdžiui, kultūros namuose.

Leningrado dailės įvairovę iliustruoja dviejų šioje parodos salėje eksponuojamų autorių kūryba. Vienas jų – Vladlenas Gavrilčikas – jūreivis, staiga pasukęs į kūrybą. Parodoje rodomi niekuomet profesionaliai dailės nesimokiusio kūrėjo darbai patraukia nesuvaržytu humoru ir savitomis sovietmečio realijų interpretacijomis. Pirmasis – „Ikaro kritimas“ (1981) – SSRS socialinėms problemoms nušviesti pasitelkia antikinio Ikaro mito įvaizdį. Antroji V. Gavrilčiko kompozicija „Kilogramas bulvių“ (1981), imituodama klasikinio dailės žanro, natiurmorto, pastatymą, vaizduoja ant klostuotos draperijos gulinčias varganos sovietmečio buities simboliu tapusias sudygusias bulves.

Apie dar vieną ryškų Piterio menininką Jurijų Dyšlenko pasakoja parodos kuratorius Arūnas Gelūnas: „Jurijus Dyšlenko, vadinamas vienu ryškiausių neoficialiosios Leningrado meninės scenos atstovų, kaip visada liks balta varna ir savotiškas Don Kichotas (poeto Viktoro Krivulino įvardijimu) – sunku jį priskirti vienai konkrečiai srovei. Jis kviečia pasivaikščioti teritorijomis, kuriose tikrovė sklandžiai pereina į sapną, lokalios temos virsta universaliomis, o siurrealizmas prisiliečia prie poparto.“ J. Dyšlenko Leningrade dirbo iliustratoriumi, teatro dailininku. Jo kūriniuose išryškėja masinės vizualinės kultūros, reklamos, spaudos fotografijos citatos, o meninė kalba siejasi su to laikotarpio spaudos ir televizijos vaizdine raiška. 1989 m. J. Dyšlenko emigravo į JAV ir sėkmingai įsiliejo į Niujorko meno sceną.