Susidomėjimas neoficialiąja SSRS daile už SSRS ribų kilo jau sovietmečiu. SSRS meno sistema buvo praktiškai uždara, o nonkonformistų kūriniai joje išvis oficialiai neegzistavo, bet Vakarų šalių menotyrininkai ir kolekcininkai rasdavo būdų su jais susipažinti. Jie lankydavosi privačiose erdvėse rengtose trumpalaikėse neoficialiose parodose, menininkų studijose, įsigydavo patikusius darbus. Žinias apie neoficialųjį rusų meną skleidė ir Paryžiuje 1979–1986 m. leistas jam skirtas žurnalas „A-Ja“. Menininkų darbai į Vakarus iškeliaudavo ir diplomatų bagaže – tokiu būdu buvo surengta ne viena „kontrabandinė“ paroda. Tad nonkonformistų kūryba cirkuliavo ir kitapus SSRS sienų, nors oficialių kelių viešinti jų kūrybą užsienyje nebuvo. Prancūzų menotyrininkas, kuratorius Jean’as-Hubert’as Martin’as, pateikęs SSRS institucijoms prašymą leisti surengti Iljos Kabakovo tapybos darbų parodą Berne (Šveicarija), gavo atsakymą, kad pas juos nėra tapytojo I. Kabakovo, yra tik vaikų knygų iliustratorius I. Kabakovas, todėl jo tapybos paroda negalinti būti rengiama (nors galiausiai buvo surengta 1985-aisiais, tarpininkaujant Vladimirui Tarasovui). Paradoksalu, tačiau daugelis SSRS nonkonformistų išgarsėjo Vakaruose ten nė karto neapsilankę.

XX a. 9 dešimtmetyje, prasidėjus „perestroikai“ ir atsiradus galimybėms laisviau keliauti, daug neoficialiosios krypties menininkų pasinaudojo proga emigruoti. I. Kabakovas, Griša Bruskinas ir Leonidas Sokovas apsigyveno Niujorke (JAV), Erikas Bulatovas – Paryžiuje (Prancūzija), Igoris ir Svetlana Kopystianskiai – Berlyne, Ivanas Čiuikovas – Kelne, Eduardas Gorochovskis – Ofenbache (visi Vokietijoje), Viktoras Pivovarovas – Prahoje (Čekija). Visų jų tarptautinės karjeros susiklostė itin sėkmingai: kūrinius eksponavo ir įsigijo svarbiausios pasaulio meno institucijos, o darbų kainos mušė rekordus prestižiniuose aukcionuose.