Sovietmečio nonkonformistinis menas brendo literatūros ir dailės sankirtoje. Dailininkai ir literatai bendravo ir bendradarbiavo, rašytojai išbandydavo jėgas kurdami vaizdus, o dailininkai, kūryboje dažnai pasitelkdavę literatūrinius, poetinius elementus, – tekstus. Teksto ir vaizdo jungtys kūryboje būdingos daugeliui rusų konceptualistų. Menininkus įkvėpdavo įvairiausi tekstai: plakatų lozungai (Eriko Bulatovo, Iljos Kabakovo kūryba), įvairios instrukcijos ir informaciniai užrašai (Grišos Bruskino kūriniai), literatūra (Svetlanos Kopystiansky darbai), oficialiosios žiniasklaidos publikacijos ir biurokratiniai tekstai (I. Kabakovo kūryba). Kūrėjai analizavo neatitikimus tarp vaizdų ir tekstų, tarp tekstų ir juos produkuojančios sistemos, ieškojo netikėtų prasminių asociacijų ir suteikė naujų reikšmių jau egzistuojantiems tekstams.

Vienas įspūdingiausių teksto ir vaizdo jungčių mene pavyzdžių šioje parodoje – S. Kopystiansky „Peizažas“ (1980). Tai vienas iš kelių menininkės kurtų „tekstinių“ peizažų. Apie juos autorė pasakojo: „Naudoju skirtingus rusų literatūros kūrinius, pavyzdžiui, žymių XIX a. autorių tekstus. Tuomet aš dekonstruoju konkretų tekstą. Jis tampa kultūros vertinimu, bet kadangi tas vertinimas yra tik viena istorijos versija, tekstą pateikiu ne kaip istorijos visumą, bet kaip paslaptingą jos dalį. […] Mums buvo prieinama tik viena praeities versija. Visa kita buvo paslaptis, paslėpta nuo mūsų. Aš nenaikinu tekstų. Aš juos dekonstruoju. Rezultatas – viena didelė absurdiška istorija, kurios negalima aiškiai perskaityti. Tiesiog fiziškai negalima įskaityti teksto, ir tai atskleidžia cenzūros poveikį kultūrai.“ [Cit. iš: Soviet Dissident Artists: Interviews after Perestroika, ed. by R. Baigell, M. Baigell, New Brunswick, N. J.: Rutgers University Press, 1995, p. 350–351.]

Tekstų ir vaizdų jungtis tyrinėjo parodoje apsilankę Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai, po to kūrybiškai manipuliavę tekstais ir vaizdais grafikos kompozicijose: