Lietuvos menininkų, sovietmečiu ieškojusių drąsesnių išraiškos būdų ir nepaklususių oficialiam kūrybiniam reglamentui, kūrybai apibūdinti menotyroje ilgainiui prigijo talpios „seminonkonformizmo“ (dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus terminas) ar „tyliojo modernizmo“ (dailėtyrininkės Elonos Lubytės terminas) sąvokos. Jos žymėjo platų ir įvairų nesisteminio meno lauką, egzistavusį tarsi tarp oficialiosios ir radikaliai nonkonformistinės dailės: daugelis menininkų Lietuvoje sėkmingai laviravo derindami savo kūrybinius siekius ir oficialius reikalavimus.

Plačiau apie Lietuvos vėlyvojo sovietmečio meno lauko (ne)oficialumo, (ne)sistemiškumo skirtis – istoriko Arūno Streikaus pasakojime: